Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Radauskas

Nors gyvenęs bei lavinęsis kartu su ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų karta tarpukario Kaune Henrikas Radauskas (1910–1970) liko nepriklausomas nuo bendrų to meto poezijos tendencijų: gamtos ir kaimo idilės adoracijos, patriotinių ir istorinių temų, išpažintinės intonacijos, folkloro stilizacijos. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos. / [...] Ir skamba medyje melodija tyli, / O aš klausausi jos ir užrašau smėly“, – šios eilutės dažnai cituojamos kaip Radausko poetinis credo, išreiškiantis atsiribojimą nuo visuomeninių aktualijų ir nurodantis poezijos kaip vienkartinio žaidimo pobūdį.
Poeto motina Amalija Kieragga buvo Rytprūsių protestantė ir laisvai skaitė lenkų, rusų bei vokiečių kalbomis. Šeima gyveno dvare Panevėžio apskrityje, turėjo biblioteką, o per karą persikėlė į Rusijos gilumą, kur Henrikas gerai išmoko rusiškai ir susižavėjo „sidabro amžiaus“ rusų poezija. Kai 1923 m. visi grįžo į Lietuvą, Radauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1930–1935 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbą bei literatūrą, po to dirbo Klaipėdos radiofone, Švietimo ministerijoje Kaune, karo metu – Valstybinėje leidykloje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Ten ilgą laiką teko dirbti fizinį darbą fabrikuose, kol 1959 m. draugų pastangomis gavo vietą Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir laisvalaikį galėjo leisti savęs vertų bičiulių Alfonso Nykos-Niliūno bei Jurgio Blekaičio aplinkoje.
Radauskas buvo uždaras, nelengvo būdo, savotiškas keistuolis ir snobas, tikras tarpukario dendis. Tai buvo pabrėžtinai europinės kultūros žmogus, pasak Alfonso Nykos-Niliūno, tikras „menų alkoholikas“: žavėjosi rusų simbolistais bei akmeistais (Osipu Mandelštamu, Borisu Pasternaku, Isaku Babeliu), prancūzų impresionistine daile, baroko bei rokoko muzika, antikos pasauliu, lankė teatrą bei kiną, domėjosi kalbos teorijomis, lenkiškai skaitė Julianą Tuvimą (Julian Tuwim), Janą Lechonį (Jan Lechoń), prancūziškai – Stefaną Malarmė (Stephane Mallarmé), Polį Verleną (Paul Verlaine), vokiškai – Rainerį Mariją Rilkę (Reiner Maria Rilke), Hugo fon Hofmanštalį (Hugo von Hofmannstahl), rusiškai – Vladimirą Nabokovą, Aną Achmatovą. Tai buvo svarbiausia jo poetinė mokykla ir nuolatinė dvasinė aplinka, kuria pirmiausia dalijosi su žmona, tarpukario Lietuvos baleto ir teatro kritike. Abu buvo reiklūs ir preciziški, ypač nemėgo sentimentalumo, provincialumo, buitinių problemų, rinkosi „amžinąjį“ meną kaip tikrąją sielos buveinę ir užuovėją nuo gyvenimo negandų.
Radausko poezija, kaip ne kartą pastebėta, labai monolitiška. Penkiuose eilių rinkiniuose (Fontanas, 1935; Strėlė danguje, 1950; Žiemos daina, 1955; Žaibai ir vėjai, 1965; Eilėraščiai (1965–1970), 1978) galioja tos pačios estetinės nuostatos ir vienodi poetikos dėsniai – evoliucija, nuotaikų kaita yra nežymūs. Poetas tarytum įstrigo laike, pirmuoju rinkiniu lietuvių literatūrą pralenkdamas, vėlesniais jau vėluodamas, taip ir nepadaręs jai reikiamos įtakos, dėl to išlikęs atokiai kaip koks amžinas „užsienietis“. Radausko kūryboje atsiribojimas nuo lokalaus konteksto, orientacija į pasaulinį lygį pasireiškė kultūrinių asociacijų gausa, klasikinio meno adoracija, pastanga kurti laiko ženklų ir vietovardžių nesuterštą „grynąją“ poeziją, reikšti ją juvelyriškai ištobulinta forma, muzikaliai išradingais asonansais bei aliteracijomis, gražiai sutalpinti į sklandžiai rimuojamą ketureilį. Rinkdamas žodžius, posakius, kurdamas netikėtus palyginimus, metaforas jis preciziškai konstravo kristalinę savo poezijos šventovę, siekdamas baletiško grakštumo ir lengvumo: „Lietus plonom stiklinėm kojom / Po visą sodą bėginėja. / Lazdyno žalsvos šakos moja, / Džiaugsmingai krūpčioja alėja“ („Lietus“). Kurį laiką poetas buvo kaltinamas kuriąs besielį, šaltą, tuščią, kiek ironišką pasaulį. Radauskas ir siekė tokio įspūdžio. Iššifruoti metaforinį kalbėjimą yra vienas įdomiausių žaidimų, kurį jis pasiūlo poezijos skaitytojui. Radausko metafora, kartais apimanti visą eilėraštį, dažnai yra siurrealistinės „prigimties“ – alogiškos vaizdų sandūros kuria fantastišką, kartais šiurpoką, bet jaudinantį ir žavų paveikslą: „Žydi rožė, juoda kaip anglis, / Apvalia ir kaitria ugnimi. / Kaip kareivis kovoja širdis / Su gyvenimu ir mirtimi. / Aš žiūriu į žvaigždes nemarias, / Vaikštau žemėj tarp rožių puikių / Ir, kaip upė tiesiog į marias, / Per pasaulį į mirtį plaukiu“ („Rožė ir mirtis“). Transformacijos principas, kurį Rimvydas Šilbajoris laiko svarbiausiu Radausko poetinėje alchemijoje, pakeičia mums įprastas formas ir jungtis, išmuša iš suvokimo automatizmo, atveria ligi tol neįsivaizduotą matymo perspektyvą, žavi vaizduotės galia. Perpratę Radausko pasiūlytas žaidimo taisykles pamatome, kad ši poezija nėra nei tuščia, nei šalta ir kad joje klausimas „kas“ ne mažiau svarbus nei „kaip“. Poetą nepaprastai domina ir jaudina žmogaus būties stebuklas, skaudina nemokėjimas juo džiaugtis, tuštybė ir paikumas, istorijos žiaurumas ir mirties neišvengiamybė, tik tuos jausmus jis išsako ne tiesiogiai, ne įaudrintų jausmų ar abstrakčių samprotavimų, bet vaizdų kalba, emocijas perkeldamas į daiktus bei siužetą. Kiekvienas eilėraštis – lyg teatro scena, kurioje veikia nematomo režisieriaus sukurti personažai, tarytum atkeliavę iš kino, cirko, lėlių teatro, operetės, ir kurioje stebime jų „dramą“. Šis pabrėžtinis atsiribojimas ir sąlyginumas, vienas radikaliausių Radausko pasirinkimų, išlaisvinusių kūrėjo vaizduotę, teikusių eilėraščiui dinamikos. Ne būsena ar kontempliacija, bet intensyvus vyksmas, nuolatinė reiškinių metamorfozė yra dar viena esminė Radausko eilėraščio ypatybė: viskas čia nerimsta, keičia pavidalus ir formas, „teka“, „liejasi“, susijungia ir išsiskiria tarytum sapne ar eksperimentiniame kine. Poetas mėgo sinestezijos principą – menų jungtį: „Vizualinis pasaulis čia skambus, melodingas ir judrus, o akustinis pasaulis – judrus ir spalvingas“ (Juozas Girdzijauskas). Radausko eilėraštyje šis alogiškas estetinis žaismas, alcheminė spalvų, garsų, vaizdų gamyba, užsisklendimas menų Arkadijoje yra, viena vertus, imanentinis – pats sau tikslas. Kita vertus, jis neatsiejamas nuo gana tvirto siužeto, kur net spalvos ir sąskambiai įgauna prasminį krūvį.
Meniniame Radausko kosmose vyksta dviejų jėgų – „pasaulio“ ir „pasakos“ – konfliktas, sudarantis siužeto pagrindą. Gyvenimą žmonės tvarko pagal racionalius dėsnius, įsivaizduodami protingu būdu susikursią laimę žemėje. Tai yra iliuzija, teigia poetas. Viską valdo iracionalusis gamtos, istorijos ir gyvenimo pradas, o žmonės tėra marionetės šiame žemės teatre. Pasaka, kurioje triumfuoja kvailutis trečias brolis, supratusi šį paradoksą, todėl Radauskas renkasi pasaką ir visą jos nelogišką stebuklingumą kaip šio pasaulio tiesą: „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“.
Radausko pasaulėjauta, kurioje aukščiausia jėga pripažįstamas iracionalus likimas, artima pagoniškam Antikos menui, siekusiam tobulo grožio ir harmonijos. Tačiau ji persmelkta ir moderniam žmogui būdingo nerimo, prieštaringų emocijų. Nekaltų žaidimų susikurtais ar pasiskolintais žaislais potekstėje glūdi ne tik ironija ar sarkazmas, bet ir autoironija, skepticizmas, siaubas, kylantis nuo minties apie žmogaus vienatvę, jo bejėgiškumą ir neišvengiamą mirtį, iliuzinę viltį gyventi amžinai, nes yra tik greitai bėgantis laikas „į džiaugsmą didelį, kurio nėra“. Šių tamsiųjų spalvų gausiausia vėlyvojoje Radausko lyrikoje. Tačiau apskritai jo pasakos pasaulis nėra niūrus. Daugiau šviesus, nes poetas pasiūlo tai, kas įprastoje pasakoje atitinka laimingą pabaigą – viską suvokti kaip žodžio galią, kaip gebėjimą matyti ir jausti pasaulio grožį, kurį geriausiai atskleidžia menas.
Radausko poezija, nesunkiai telpanti į vieną tomą, yra lietuvių literatūros pasididžiavimas. Suėmusi savin ankstesnės lietuvių ir pasaulio lyrikos patirtį, ji žengė didelį žingsnį pirmyn, tapo unikalia ir nepakartojama lietuvių elitinės lyrikos reprezentante.
Radausko palikime nemažai vertimų (žymiai daugiau išvertęs, nei pats parašęs), vertingų laiškų (atskira knygele išleistas susirašinėjimas su estų poetu ir kritiku Ivaru Ivasku ir latvių poete Astride Ivaska), keletas recenzijų bei straipsnių.
Radauskas mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Jo palaikai ilsisi Vašingtono Cedar Hill kapinėse.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Radauskas

Ar žinote, kad...